Juodos avys nebemoka plaukt

Pirmieji knygos lapai jau užsivertę seniai, net nebeprisimeni ką ten rašei, o naujieji puslapiai vis verčiasi vienas po kito, lyg nelaukdami, kol juos kas užpildys. Ir tu vis nedrįsti jų suvaldyti... nedrįsti panardinti savo plunksnos į naktinio dangaus juodumo rašalą ir pasinerti kartu su ja, ilgai kelionei.. O gal ir drįsti, bet negali išsirinkti savojo šaltinio... Vis renkiesi tarp liūdesio, sielvarto ir depresijos šulinio, svajonių, pasakų ir sapnų upės bei prisiminimų ir pasąmonės jūros. O jei neapsisprendęs vienu metu įbrendi į juos visus, viskas pasidaro taip neaišku, kad net pats savęs nebesupranti. Tada tik norisi nuo visko pabėgt, užversti knyga ir nebegrįžti ten kur jau buvai..

Pasiklydęs labirintuose

Sklinda supratimas tylos greičiu, jam pasipriešint nesugeba net pavasarinių paukščių čiulbesys. Pamažu atsiveria langai, nors po jais vis dar bedugnės, o iš liepsnojančių laužų beliko tik dūmai. Kruopščiai nutiesti trupinių keliai giliam miške tapo vieninteliu maisto šaltiniu. Bet kelionė per Atlantą, vaizduotės vedama, tęsiasi. Ir taip kiekviena aušra lyg nauja pasaulio pradžia, visą dieną jį lipdai kaip nori, bet vakare į jį pažvelgęs  tepagalvoji: "Ko trūksta? Ką galėjau padaryt geriau?".

Nesirinkimo palaima

Blaškosi audringoj jūroj savadarbė valtis, prispausta besvorio pasirinkimo: grįžti atgal, į negyvenamą salą ar plaukti tolyn, link grėsmingai atrodančio horizonto. O kodėl šis pasirinkimas besvoris? Todėl, kad pasiekti vieną ar kitą vilties jau nebėra, liko tik tam tikras smalsumas, tik klausimas: "kiek dar galiu nuplaukti, iki kol vanduo pasiglemš paskutiniąją ardomos valties lentą?"... Kad ir kaip bebūtų, reikia kažką pasirinkti. Tik kaip tai padaryti, kai žinai, jog tas pasirinkimas neturės jokios prasmės? Ar belieka tik rinktis atsitiktinai? Mesti monetą? Skaičiuoti kiek bangų atsimuš į valtį per tam tikrą laiką ir žiūrėti ar skaičius lyginis ar ne? O gal plaukti link mėgstamiausio žvaigždyno arba ten, kur debesys danguje įgyja tau pažįstamą forma? O gal... nesirinkti iš viso .?

Tamsa tunelio pradžioj

   Jau vėlus vakaras. Traukinys ką tik išleido savo paskutinį keleivį, bet tai dar ne galutinė stotis, toliau jam teks keliauti vienam. Bet kaip gi jis turėtų jaustis? Važiuojantis tik formaliai, tik iš reikalo, toks niekam nereikalingas ir visų pamirštas, egzistuojantis tik sau pačiam. O gal jis tiesiog apie tai negalvoja?  Gal jis sudeda rankas, paskęsta savo prisiminimuose ir laukia, kol išauš nauja diena, kol vėl galės važiuoti tuo pačiu keliu, mėgautis kasdienine rutina, nes gi daugiau jam nieko ir neliko...
   Iš kitos pusės, gi taip gyventi būtų žymiai lengviau! Kiek kartų galima lipti ant to pačio grėblio, kad išmoktum, jog kartais vienintelis būdas "atsakyti" į klausimą yra apie jį pamiršti?
   Sakoma, kad vieni žmonės mokosi iš kitų padarytų klaidų, o kiti mokosi iš savųjų. Bet gal yra ir treti, kurie net nesupranta, kad jas daro? Tik kaip tada žinoti, jog tu ne prie jų?

Niekas apie nieką

Ar matei kada, kas gi už tų dekoracijų slypi? O gal jos atrodo pakankamai tikroviškai, kad netgi prie jų pripratai, numalšinai savo smalsumą, įtikinai save, jog geriau nežinot? Bet argi tai blogai? Tikriausiai tik taip gali išlaikyti tą perdėtą optimizmą ir naivumą, tik taip gali sėdėti toj senoj geroj smėlio dėžėj ir kasti gilyn, tikėdamasis prisikasti iki žemės centro, atkakliai laikydamasis savo tikslo, nekreipdamas dėmesio  į nieką kitką. Deja, ankščiau ar vėliau sužinai, jog netgi ir smėlio dėžė turi dugną, kaip ir kiekviena pradžia turi pabaigą... Taigi, kas vis dėl to mums trukdo pažvelgti į tą dirbtinę šviesą per skepticizmo prizmę? O atsakymas labai paprastas - baimė. Bijom pakeisti lemputę, nes išsukus senąją, sekančią teks sukti tamsoje...