Pasiklydęs labirintuose

Sklinda supratimas tylos greičiu, jam pasipriešint nesugeba net pavasarinių paukščių čiulbesys. Pamažu atsiveria langai, nors po jais vis dar bedugnės, o iš liepsnojančių laužų beliko tik dūmai. Kruopščiai nutiesti trupinių keliai giliam miške tapo vieninteliu maisto šaltiniu. Bet kelionė per Atlantą, vaizduotės vedama, tęsiasi. Ir taip kiekviena aušra lyg nauja pasaulio pradžia, visą dieną jį lipdai kaip nori, bet vakare į jį pažvelgęs  tepagalvoji: "Ko trūksta? Ką galėjau padaryt geriau?".