Bemiegės nakties sapnas

-"Jau laikas". Pasigirsta skardus balsas, nuaidintis net ir giliausiam sapne. Pabusti nesinori, bet sugrįžti atgal jau nebegaliu. Akių vokus užlieja šviesa. Pamažu pramerkiu akis, bet dar nieko nematau, tik neryškų žmogaus, stovinčio prieš mane, siluetą. Tada staiga užplūsta labai keistas jausmas, kai nežinau nei kur esu nei ką čia veikiu. Geriau įsižiūrėjęs į šį žmogų, pamatau, jog jis dėvi tarnybinę uniformą, iš jo veido ir kavos puodelio rankoje suprantu, jog dar pakankamai ankstus rytas. Vis dar nieko neprisimenu, apsidarau aplink kambarį, jis atrodo gana niūrus ir mažas. Ir tik tada pastebiu mane ir mano miego drumstėją skiriančias tvirtas metalines grotas. Ne menkai sutrikęs, bet sukaupęs ryžto prieinu prie prižiūrėtojo ir nutariu viską išsiaiškint. Jis visą laiką šypsosi ir ramiu tonu atsakinėja, atrodo lyg tai jam kasdienybė. Pokalbio metu kelis kart sau ignybau, stengdamasis atsibusti, kaip iš nevykusio sapno. Pasirodo aš čia jau dešimt metų, apkaltintas aukščiausio lygmens valstybės išdavyste. Blogos žinios tuo dar nesibaigia ... Pasirodo, jog atėjo mano "nuosprendžio vykdymo data" t.y. šiandiena. O nuosprendis - mirties bausmė. Bejausmiu veidu nusisuko ir pradėjo eit link kitų kamerų. Tada atsisukęs per petį priminė: -"Ruoškis, turi 30 minučių."

...

Kelio pabaigoj

Vidinė kova paliko tik griaučius, laimėtojų nėra, nes kare pralaimi visi. Ir jau nebeliko jėgų, tad tiesiog ištiestom rankom žemyn krentu, pro išblyškusių šešėlių minią į debesis negailestingus. O tada pro kaminą, į marmurinį namą be langų! Tik staiga pabundu ir suprantu, kad prarasti daugiau jau nebeturiu ko. Užmetęs akį į savąją žodžių puokštę išrenku nuvytusius, nereikalingus žiedus, tokius kaip "baimė", "rizika", "kaltė"... Nes be jų lengviau, nes jie tiesiog man nieko nebereiškia. Tad užsidedu pilką kepurę, apsivynioju oranžinį šaliką bei užsimaunu juodas pirštines ir palenkiu tą dulkėtą durų rankeną... Jau visai nedaug liko... Jau visai čia pat...

Pirštais į dangų

Ei žemės būtybės! Kas čia jus visus atvijo? Ar nepritrūko jums ten oro, geležiniuose narvuos? Ar nedegina akių dar neregėta dienos šviesa? Negi viskas ką matėt, kuo tikėjot pasiliko tik dulkėmis? Žodžiai ištarti nuskambėjo tylos aidesy nepasiekę savo tikslo. Sapnus užliejo pelkės, kelius užpustė vėjas. Pasislėpti už iliuzijų sienų nebegali, tau beliko tik popierius, pieštukas ir tavo vaizduotė. Dabar tu - savo gyvenimo architektas. Pilnai atsakingas už kiekvieną liniją, kiekvieną pieštuko paspaudimą ir atleidimą, nuo pat pradžios iki pat pabaigos. Sveikas atvykęs, tikiuosi, kad užsibūsi.