Pirštais į dangų

Ei žemės būtybės! Kas čia jus visus atvijo? Ar nepritrūko jums ten oro, geležiniuose narvuos? Ar nedegina akių dar neregėta dienos šviesa? Negi viskas ką matėt, kuo tikėjot pasiliko tik dulkėmis? Žodžiai ištarti nuskambėjo tylos aidesy nepasiekę savo tikslo. Sapnus užliejo pelkės, kelius užpustė vėjas. Pasislėpti už iliuzijų sienų nebegali, tau beliko tik popierius, pieštukas ir tavo vaizduotė. Dabar tu - savo gyvenimo architektas. Pilnai atsakingas už kiekvieną liniją, kiekvieną pieštuko paspaudimą ir atleidimą, nuo pat pradžios iki pat pabaigos. Sveikas atvykęs, tikiuosi, kad užsibūsi.