Kelio pabaigoj

Vidinė kova paliko tik griaučius, laimėtojų nėra, nes kare pralaimi visi. Ir jau nebeliko jėgų, tad tiesiog ištiestom rankom žemyn krentu, pro išblyškusių šešėlių minią į debesis negailestingus. O tada pro kaminą, į marmurinį namą be langų! Tik staiga pabundu ir suprantu, kad prarasti daugiau jau nebeturiu ko. Užmetęs akį į savąją žodžių puokštę išrenku nuvytusius, nereikalingus žiedus, tokius kaip "baimė", "rizika", "kaltė"... Nes be jų lengviau, nes jie tiesiog man nieko nebereiškia. Tad užsidedu pilką kepurę, apsivynioju oranžinį šaliką bei užsimaunu juodas pirštines ir palenkiu tą dulkėtą durų rankeną... Jau visai nedaug liko... Jau visai čia pat...