-"Jau laikas". Pasigirsta skardus balsas, nuaidintis net ir giliausiam sapne. Pabusti nesinori, bet sugrįžti atgal jau nebegaliu. Akių vokus užlieja šviesa. Pamažu pramerkiu akis, bet dar nieko nematau, tik neryškų žmogaus, stovinčio prieš mane, siluetą. Tada staiga užplūsta labai keistas jausmas, kai nežinau nei kur esu nei ką čia veikiu. Geriau įsižiūrėjęs į šį žmogų, pamatau, jog jis dėvi tarnybinę uniformą, iš jo veido ir kavos puodelio rankoje suprantu, jog dar pakankamai ankstus rytas. Vis dar nieko neprisimenu, apsidarau aplink kambarį, jis atrodo gana niūrus ir mažas. Ir tik tada pastebiu mane ir mano miego drumstėją skiriančias tvirtas metalines grotas. Ne menkai sutrikęs, bet sukaupęs ryžto prieinu prie prižiūrėtojo ir nutariu viską išsiaiškint. Jis visą laiką šypsosi ir ramiu tonu atsakinėja, atrodo lyg tai jam kasdienybė. Pokalbio metu kelis kart sau ignybau, stengdamasis atsibusti, kaip iš nevykusio sapno. Pasirodo aš čia jau dešimt metų, apkaltintas aukščiausio lygmens valstybės išdavyste. Blogos žinios tuo dar nesibaigia ... Pasirodo, jog atėjo mano "nuosprendžio vykdymo data" t.y. šiandiena. O nuosprendis - mirties bausmė. Bejausmiu veidu nusisuko ir pradėjo eit link kitų kamerų. Tada atsisukęs per petį priminė: -"Ruoškis, turi 30 minučių."
...
No comments:
Post a Comment