Bemiegės nakties sapnas

-"Jau laikas". Pasigirsta skardus balsas, nuaidintis net ir giliausiam sapne. Pabusti nesinori, bet sugrįžti atgal jau nebegaliu. Akių vokus užlieja šviesa. Pamažu pramerkiu akis, bet dar nieko nematau, tik neryškų žmogaus, stovinčio prieš mane, siluetą. Tada staiga užplūsta labai keistas jausmas, kai nežinau nei kur esu nei ką čia veikiu. Geriau įsižiūrėjęs į šį žmogų, pamatau, jog jis dėvi tarnybinę uniformą, iš jo veido ir kavos puodelio rankoje suprantu, jog dar pakankamai ankstus rytas. Vis dar nieko neprisimenu, apsidarau aplink kambarį, jis atrodo gana niūrus ir mažas. Ir tik tada pastebiu mane ir mano miego drumstėją skiriančias tvirtas metalines grotas. Ne menkai sutrikęs, bet sukaupęs ryžto prieinu prie prižiūrėtojo ir nutariu viską išsiaiškint. Jis visą laiką šypsosi ir ramiu tonu atsakinėja, atrodo lyg tai jam kasdienybė. Pokalbio metu kelis kart sau ignybau, stengdamasis atsibusti, kaip iš nevykusio sapno. Pasirodo aš čia jau dešimt metų, apkaltintas aukščiausio lygmens valstybės išdavyste. Blogos žinios tuo dar nesibaigia ... Pasirodo, jog atėjo mano "nuosprendžio vykdymo data" t.y. šiandiena. O nuosprendis - mirties bausmė. Bejausmiu veidu nusisuko ir pradėjo eit link kitų kamerų. Tada atsisukęs per petį priminė: -"Ruoškis, turi 30 minučių."

...

Kelio pabaigoj

Vidinė kova paliko tik griaučius, laimėtojų nėra, nes kare pralaimi visi. Ir jau nebeliko jėgų, tad tiesiog ištiestom rankom žemyn krentu, pro išblyškusių šešėlių minią į debesis negailestingus. O tada pro kaminą, į marmurinį namą be langų! Tik staiga pabundu ir suprantu, kad prarasti daugiau jau nebeturiu ko. Užmetęs akį į savąją žodžių puokštę išrenku nuvytusius, nereikalingus žiedus, tokius kaip "baimė", "rizika", "kaltė"... Nes be jų lengviau, nes jie tiesiog man nieko nebereiškia. Tad užsidedu pilką kepurę, apsivynioju oranžinį šaliką bei užsimaunu juodas pirštines ir palenkiu tą dulkėtą durų rankeną... Jau visai nedaug liko... Jau visai čia pat...

Pirštais į dangų

Ei žemės būtybės! Kas čia jus visus atvijo? Ar nepritrūko jums ten oro, geležiniuose narvuos? Ar nedegina akių dar neregėta dienos šviesa? Negi viskas ką matėt, kuo tikėjot pasiliko tik dulkėmis? Žodžiai ištarti nuskambėjo tylos aidesy nepasiekę savo tikslo. Sapnus užliejo pelkės, kelius užpustė vėjas. Pasislėpti už iliuzijų sienų nebegali, tau beliko tik popierius, pieštukas ir tavo vaizduotė. Dabar tu - savo gyvenimo architektas. Pilnai atsakingas už kiekvieną liniją, kiekvieną pieštuko paspaudimą ir atleidimą, nuo pat pradžios iki pat pabaigos. Sveikas atvykęs, tikiuosi, kad užsibūsi.

Juodos avys nebemoka plaukt

Pirmieji knygos lapai jau užsivertę seniai, net nebeprisimeni ką ten rašei, o naujieji puslapiai vis verčiasi vienas po kito, lyg nelaukdami, kol juos kas užpildys. Ir tu vis nedrįsti jų suvaldyti... nedrįsti panardinti savo plunksnos į naktinio dangaus juodumo rašalą ir pasinerti kartu su ja, ilgai kelionei.. O gal ir drįsti, bet negali išsirinkti savojo šaltinio... Vis renkiesi tarp liūdesio, sielvarto ir depresijos šulinio, svajonių, pasakų ir sapnų upės bei prisiminimų ir pasąmonės jūros. O jei neapsisprendęs vienu metu įbrendi į juos visus, viskas pasidaro taip neaišku, kad net pats savęs nebesupranti. Tada tik norisi nuo visko pabėgt, užversti knyga ir nebegrįžti ten kur jau buvai..

Pasiklydęs labirintuose

Sklinda supratimas tylos greičiu, jam pasipriešint nesugeba net pavasarinių paukščių čiulbesys. Pamažu atsiveria langai, nors po jais vis dar bedugnės, o iš liepsnojančių laužų beliko tik dūmai. Kruopščiai nutiesti trupinių keliai giliam miške tapo vieninteliu maisto šaltiniu. Bet kelionė per Atlantą, vaizduotės vedama, tęsiasi. Ir taip kiekviena aušra lyg nauja pasaulio pradžia, visą dieną jį lipdai kaip nori, bet vakare į jį pažvelgęs  tepagalvoji: "Ko trūksta? Ką galėjau padaryt geriau?".

Nesirinkimo palaima

Blaškosi audringoj jūroj savadarbė valtis, prispausta besvorio pasirinkimo: grįžti atgal, į negyvenamą salą ar plaukti tolyn, link grėsmingai atrodančio horizonto. O kodėl šis pasirinkimas besvoris? Todėl, kad pasiekti vieną ar kitą vilties jau nebėra, liko tik tam tikras smalsumas, tik klausimas: "kiek dar galiu nuplaukti, iki kol vanduo pasiglemš paskutiniąją ardomos valties lentą?"... Kad ir kaip bebūtų, reikia kažką pasirinkti. Tik kaip tai padaryti, kai žinai, jog tas pasirinkimas neturės jokios prasmės? Ar belieka tik rinktis atsitiktinai? Mesti monetą? Skaičiuoti kiek bangų atsimuš į valtį per tam tikrą laiką ir žiūrėti ar skaičius lyginis ar ne? O gal plaukti link mėgstamiausio žvaigždyno arba ten, kur debesys danguje įgyja tau pažįstamą forma? O gal... nesirinkti iš viso .?

Tamsa tunelio pradžioj

   Jau vėlus vakaras. Traukinys ką tik išleido savo paskutinį keleivį, bet tai dar ne galutinė stotis, toliau jam teks keliauti vienam. Bet kaip gi jis turėtų jaustis? Važiuojantis tik formaliai, tik iš reikalo, toks niekam nereikalingas ir visų pamirštas, egzistuojantis tik sau pačiam. O gal jis tiesiog apie tai negalvoja?  Gal jis sudeda rankas, paskęsta savo prisiminimuose ir laukia, kol išauš nauja diena, kol vėl galės važiuoti tuo pačiu keliu, mėgautis kasdienine rutina, nes gi daugiau jam nieko ir neliko...
   Iš kitos pusės, gi taip gyventi būtų žymiai lengviau! Kiek kartų galima lipti ant to pačio grėblio, kad išmoktum, jog kartais vienintelis būdas "atsakyti" į klausimą yra apie jį pamiršti?
   Sakoma, kad vieni žmonės mokosi iš kitų padarytų klaidų, o kiti mokosi iš savųjų. Bet gal yra ir treti, kurie net nesupranta, kad jas daro? Tik kaip tada žinoti, jog tu ne prie jų?

Niekas apie nieką

Ar matei kada, kas gi už tų dekoracijų slypi? O gal jos atrodo pakankamai tikroviškai, kad netgi prie jų pripratai, numalšinai savo smalsumą, įtikinai save, jog geriau nežinot? Bet argi tai blogai? Tikriausiai tik taip gali išlaikyti tą perdėtą optimizmą ir naivumą, tik taip gali sėdėti toj senoj geroj smėlio dėžėj ir kasti gilyn, tikėdamasis prisikasti iki žemės centro, atkakliai laikydamasis savo tikslo, nekreipdamas dėmesio  į nieką kitką. Deja, ankščiau ar vėliau sužinai, jog netgi ir smėlio dėžė turi dugną, kaip ir kiekviena pradžia turi pabaigą... Taigi, kas vis dėl to mums trukdo pažvelgti į tą dirbtinę šviesą per skepticizmo prizmę? O atsakymas labai paprastas - baimė. Bijom pakeisti lemputę, nes išsukus senąją, sekančią teks sukti tamsoje...