Jau vėlus vakaras. Traukinys ką tik išleido savo paskutinį keleivį, bet tai dar ne galutinė stotis, toliau jam teks keliauti vienam. Bet kaip gi jis turėtų jaustis? Važiuojantis tik formaliai, tik iš reikalo, toks niekam nereikalingas ir visų pamirštas, egzistuojantis tik sau pačiam. O gal jis tiesiog apie tai negalvoja? Gal jis sudeda rankas, paskęsta savo prisiminimuose ir laukia, kol išauš nauja diena, kol vėl galės važiuoti tuo pačiu keliu, mėgautis kasdienine rutina, nes gi daugiau jam nieko ir neliko...
Iš kitos pusės, gi taip gyventi būtų žymiai lengviau! Kiek kartų galima lipti ant to pačio grėblio, kad išmoktum, jog kartais vienintelis būdas "atsakyti" į klausimą yra apie jį pamiršti?
Sakoma, kad vieni žmonės mokosi iš kitų padarytų klaidų, o kiti mokosi iš savųjų. Bet gal yra ir treti, kurie net nesupranta, kad jas daro? Tik kaip tada žinoti, jog tu ne prie jų?
No comments:
Post a Comment