Juodos avys nebemoka plaukt

Pirmieji knygos lapai jau užsivertę seniai, net nebeprisimeni ką ten rašei, o naujieji puslapiai vis verčiasi vienas po kito, lyg nelaukdami, kol juos kas užpildys. Ir tu vis nedrįsti jų suvaldyti... nedrįsti panardinti savo plunksnos į naktinio dangaus juodumo rašalą ir pasinerti kartu su ja, ilgai kelionei.. O gal ir drįsti, bet negali išsirinkti savojo šaltinio... Vis renkiesi tarp liūdesio, sielvarto ir depresijos šulinio, svajonių, pasakų ir sapnų upės bei prisiminimų ir pasąmonės jūros. O jei neapsisprendęs vienu metu įbrendi į juos visus, viskas pasidaro taip neaišku, kad net pats savęs nebesupranti. Tada tik norisi nuo visko pabėgt, užversti knyga ir nebegrįžti ten kur jau buvai..